Lietaus mes išskalbti;
Ir kam tas skėtis,-
Po vienu debesimi
Vis turime dar savo vietą.
Kas mums uždraus mylėti?
Širdy dainų įdėta,
Kol išdainuosime,
Ateis netgi ruduo,
Po to ir kailinių reikėtų.
Mes - vienoje pily
Prie židinio sėdėtume,
Dabar jisai nereikalingas,-
Kaštonas mano ir namai,
Geriausias skėtis...
Pavasarį žydėjo taip gražiai -
Jau pradeda ruduoti lapai,
Kažkuo užsikrėtę...
Po to nukrenta
Neprinokę vaisiai,
Tada prisimenu jaunystę,-
Kaip gera buvo
Mums abiems sėdėti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą