Nuo savo prigimties
Žmogus maištauja,-
Jam reikia saulės,
Vėjo ir nakties,
Jo rankos siekia
Per visą pasaulį...
O kurgi jis nubėgs?
Svajonės supina mintis,
Rankas paleidžia,
O kojos žemę remia -
Stovime vis ties riba
Kito rytojaus
Ir tikimės, kad mums
Kažkas padės...
Žmogus maištauja
Surištomis kojomis,
O laikas šaiposi iš ateities.
Dabar ir čia gyvename,
Dar niekas kitko
Nuo senų senovės nesumanė:
Pakilk, ranka pamok
Ir visi eis, padės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą