Skiriu Albinui Šileikai
Saulutė leidžiasi ramiai,
Jau vakaras tylus,
Nakties garsai – simfonija,
Kurią gamta sudėjo.
Kai rytą vėl ji prisikels
Apsukus laiko ratą,
Vėjas pakels bangas
Ir gintarus išneš ant smėlio...
Sesutei kaklą brolis puoš,
Ant siūlo vers skambius
Baltų putų purslus -
Tai Eglės tas kuodelis,
Niekad nesibaigiantis,-
Kaip mūsų kasdieninis darbas,
Mintys – tos verpėjos.
Ant prieverpstės pušų giesmė
Iš Baltijos jūros akių gelmės
Ir tavo įkvėpimas,
Mielas prieverpsčių kūrėjau.
Dievo dovana
Kokia graži
Pasauliui Dievo dovana ,-
Sūnus – žmogus,
Vedąs vėl savo sūnų,
Beržą baltaplaukį,
Į tolimą palaukę;
Jis - ąžuolas randuotas,
Vėtrų laužtas
Ir žaibo perskeltas...
Su kasdienybės prabanga,
Darbo sūria druska
Ir duonos kepalu,
Naujai atlaužiamu.
Nė viena uoga jų nenuminta,
Surinktas juokas
Ir į dainas suaustas,
Kiekvienas žingsnis,
Nors ir vakarais, nakčia,
Prie savo kūrinio
Vis prisiliestas, glaudžiamas,-
Lyg medinis šaukštas,
Iš kurio ir srebiama putra,
Senų senovėje
Jau paragauta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą