Kiek karietų danguje!
Saulė keliasi ryte
Ir per dangų lėtai traukia,
Debesėliais pasikinkiusi...
Mėnuo parskrenda risčia,
Vejasi šią nuotaką -
Tik žirgų nebesimato,
Vieni debesėlių karčiai.
O Perkūnas – tai ne juokas,-
Žaibą prikelia sparnuotą
Ir taip debesis aptalžo,
Kad botago lieka randai.
Vėjas šypsosi ir tyli;
Oi, ateis eilė kinkyti...
Mano vieno karieta
Sutalpins žvaigždes visas.
Man priklauso ir dangus
Žemės vandenys, žmogus,-
Jis toks pats - vis neramus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą