Buvo toks laikas,
Kada ašarą nubraukdavau
Bėgiodama vis pabaliais,-
Kodėl man kojas
Ežeras nuplauna,
O karalienei -
Jos tarnai...
Paskui svajojau
Susikurti savo laimę,
Kai statė pilį milžinai;
Lipau ant vieno kalno,
Nuo kito kalno
Mojo Vilniaus bokštai
Ir trimitavo angelai.
Dabar mano vaikai užaugo,
Statau pilis dažnai;
Vėl smėlį bangos
Lygiai nuskalauja,
Kur krykštauja vaikaičiai,
Jau paaugę,
Nelieka laiko ašarai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą