Per gėlių kilimą beeinant

Žmogus - ir paukštis,

Upė ir gėlė,

Ir grūdas- duona,

Kada laisvas skrydis...

Jis kyla į padangę,

Kur gili erdvė;

Atsigręžia, kad žemė

Vis matytųsi...

Žmogus – ąsotis

Ir krištolo taurė,

Gali tik pasilenkti

Ir vyną ar gerumą pilti...