Prie ąžuolo prisiglaudžiau
Ir pajutau jo galią -
Kibias rankas ir virpulį
Nuo kojų lig pečių,
Mane jisai aplinkui vedė,
O aš sukausi rateliu...
Pavasarį toks šėlsmas,
Kai žydi, krauna pumpurus,
Po to ir atsiranda gilės,
Tarsi apauga švelniu pūkeliu.
Vis glostau ir šukuoju
Savo mylimojo galvą,
Giriu jo vaikelius,
O jis taip apsuka man širdį,
Kad riedu dangumi
Ir šildau iš visų kraštų...
Po to užgrojo šaltas vėjas,
Nupurto jo lapus
Ir išnešiojo vaikelius...
Nustos ir jis šlamėjęs,
Kai aš rečiau matysiu juos.
Kai pasikelsiu kiek aukščiau,
Tada žiūrėsiu ir žiūrėsiu
Į mudviejų naujus daigus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą