Man Lietuva -
Vienas didžiulis miškas;
Kiekvienas medis
Vis savaip gražus,
Yra ir proskynos,
Medžius dalinančios,
Bet jos užauga ir užgyja,
Jei niekas antrą kartą
nekerta
Su svetimu kirviu...
Tegu saviems ranka nekyla,
Tegu neieško medžių,
Nereikalingų ar kreivų,-
Tai vienas miškas
Iš ąžuolų, beržų ir
liepų,
Iš karklų, alksnių
Ir žilvičių prie
upelių,
Ir sode prie vyšnių,
obelų...
Renku ir pakeliu kiekvieną
Linkstančią prie žemės
Žalią šakelę,
O sausą tik ant atminimo
laižo
Padedu ir lyg pašventintą
Sudeginu.
Tegu pakyla dūmai
Ir į šviesų dangų,
Kur stiebiasi miškai -
Mūsų visi vaikai kartu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą