Šiandien susimąsčiau,
Kaip jaučiasi net sodo obelis,
Kai nukrenta jos vaisius,-
Dargi toks mažas, jaunas,-
Krito kaip akmuo
Ir savo motiną pravirkdė.
Jinai augino juos visus,
Norėjo net prieš vėją atsispirti -
Tegu geriau nuplėš lapus,-
Išsprogs kiti ir vėl žaliuos,
Bet jau nukritęs obuolys
Nesvers daugiau šakos,
Nebus kaip ir myluoti,
Švelniai apkabinti...
Gimiau, atrodo, taip seniai,
Jau po audros,
Užaugau pirkioje tėvų
Ir man sunku suvokti,
Kaipgi pasaulyje taikos metu
Dar motinos praranda vaiką.
Kas jos rankas ir šilumą atstos?
Gal obelis, vėtras atlaikiusi,
Šį klausimą vėl pakartos?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą