Vėl prieš akis
Gruoblėtas medis,
Su nulaužta šaka,
Ant jos širdis -
Iš atvertos žaizdos
Vis laša, laša...
Po vieną lašą,
Tik iš jos vienos,-
Taip silpsta medis
Džiūsta ir šaka.
Nukris ji kažkada,
Paliks tik gumbas
Ir užsitrauks žaizda,
Bet juk ant medžio
Kitos auga ir žaliuoja,
Kad tik nebūtų vėtrų,
Nenulūžtų vėl kita...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą