Audra

Pasipila iš debesų
Audra atjojusi,
Viršum miškų sustoja
Ir skabo, nuskina lapus,
Su vėju nuplasnoja...
Žaibai net perskelia
Didžiuosius ir mažus,
Kol jų žievė vėl užsitrauks,-
Dejuoja, ai, dejuoja.
Ir taip per vasarą,
Vis per pačius karščius
Perkūnija grūmoja.
Medelis klausosi
Ir gusčioja pečiais,
Kuo kaltas miškas -
Juk visi auga vienodai?
Nubėgo debesys toli,
Saulutė properšoje ėmė
Ir nusišypsojo:
“Tai mano broliai
Jojo su širmais žirgais,
Skrajūnai vėjai vadeliojo;
Liūtis- lašai,lašai,lašai
Tik nuprausė jums kojas.“
Aš ir nebijojau...