Buvo kažkada

Rugelių varpos
Tyvuliuoja, plaukia,
Reti šiais metais,
Oi, kokie reti
Žiemkenčiai ir kiti,-
Netgi pavasario daigai.
Žiema gili, užduso
Daugybė jų po sniegu,
Dabar tiktai ramunėms
Pokylis-derlinga žemė
Ir saulutės daug -
Vis tiek kažkam gerai...
O ir tų varpų tiek mažai
Žemelėje artojų;
Rėželis mažas,
Tik prisiminimas apie tai,
Kad kažkada ir kuliamoji
Dūzgendavo per naktį,
Birdavo grūdai...
Iš kur ta duona,
Kaip ją kepa,
Kas ją valgo,-
Nematai...