Dangus ir žmogus

Kas mato dangų,

Tam graži ir žemė,

Bet noras kilti

Aukščiau debesų

Yra stipresnis už vilionę,

Kad pasijustume

Virš medžių, jo šakų,

Kur paukščiai klega

Yra nenugalimas,

Kaip žvaigždynų kelias,

Kuriuo pasukęs

Eisi dar toliau...

Svajonėse mintis gyvena,

Kad iš ten esame ir pakviesti;

Mus priglaudė gražuolė žemė,

O supa dangus debesy...

Oi, koks jis šiandien gražus
Arti!