Kaip gimsta ir žūsta talentai

Kiekvienas žodis – simbolis,

Kažkoks lemties signalas,

Kuris sukurtas daug anksčiau,

Kada dar protėviai gyveno

Savo dora, tiesa

Ir dainose užrašė

Apie savo darbus,

Savo dainas dainavo prie balanos -

Svajas ir nesėkmes

Ir siuntė dangui giesmę,

Kad ją girdėtų ir aukščiau.

Girdėjau posakį:

„ Jie buvo pilvo žmonės,

O mes jau išrinktieji

Ir talentai aukščiau“...

Taip žmonės ir save sudievino,-

Iš kitų duoną valgo

Ir neprisimena jau to,

Kuris žemiau...

Tos pačios aistros

Ir tos pačios delnų rievės,

Tik vienų - juodos ir sudiržusios,

O kitų baltos, nes turėjo turto tėvas,

Išleido sūnų, kur aukščiau,

Šiek tiek švariau.

Sakyk, ar aš pamelavau?