Mes –
žemės motinos
Aukojame
save per sūnus,-
Jie eina į
karus
Ir savo
žemę gina.
O žemė –
juk visų,
Vieta, kur
gyveni,
Kur tėvų
kryžius
Ir motina
prie kojų
Su maldos
žodžiu“:
„Palaiminti,
kas gimė“...
Gyvybės
sluoksniai gal keli,
Jeigu
suklumpame ir keliamės,
Ir vėl
gyvename iš naujo...
Kada ta
amžinoji
Prisikėlimo
valanda,
Kuria jau
ne visi ir tikime...
Kas dieną
keliame rankas,
Paskui jas
ant krūtinės
Sukryžiuojame
-
Tai
atpirkimo valanda,
Kas netiki
ir tiki.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą