Birutė Grašytė Literatų Arka
Daug
prarasta negrįžtamai;
Jau
neprisimena vaikai,
Kokias
dainas dainavo
Jų žili
seneliai,-
Namai jų
atskirai
Ir ant
kitų šakelių.
Nėra gyvų
balsų,
Kuriuos
turėjo jų seneliai,
Jau
pasijuokia net iš jų
Jaunos
mergelės.
O stovi
senas ąžuolas
Ant aukšto
kalno,
Žemiau -
balti berželiai,
Dar tuopos
žydi paprastai,
Bet dideli
jų lapai...
Rašau tik
savo atmintį
Jauniems,
seniems,
Kas tik
skaityti gali...
Didžiausia
netektis,
Kai
soduose negieda paukščiai,
Nors
susukti lizdai senelių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą