Graži
Tėvynė – tai gėlė
Ar putino
šakelė
Ir karklas
pakelės
Išdygęs
pats - be mano valios;
Gaila
pavasarį net verbai
Nuskinti
jo šakelę...
Kiekvienas
kalnas - su kupra,
Ant jo -
smėlio kalnelis,
Ten padedu
gėles,
Kai sniego
nebėra,
Pasodinu
neužmirštuolę,
Pridengiu
eglės šakele,
Kad ji
išliktų iki kitų metų.
Tada ir
neatrodai vargana -
Lino
melsvom akelėm...
Motule
mano, Tu – sava,
Su
kryžiumi prie namo,
Kryžkelėse
karklu auganti,
Bet
žiūrinti į saulę
Ir duonos
riekę valganti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą