Ryto rožė

Dažnai vis išeinu

Iš nebylios nakties,

Bet dar ne rytas,

Trumpam paskęstu spinduly,

Žiūriu į saulę

Ir tave turiu, skinu...

Jautei kada,

Kaip rožė vyto?

Po vieną lapą,

Labai pamažu -

Nuo pačių pakraščių...

Paskui tik vėjo gūsis

Ir nupūtė,

Nupustė ir užpustė.

Niekas to žiedo

Neprikels,

Niekas to aromato

Nebegers.

Tik vėl pavasarį dangus,

Atneš lietaus,

Pagirdys rožę,

Jos šaknis...

Žydės vainikas,

Oi, kaip dar žydės,

Bet jau žiedai –

Bus nebe tie.