Balta vandens lelija

Kur man tave surasti,

Kai toks storas ledas?

Gyva šaknis yra kvapni,

Ją visos gulbės lesa,

Kai skrenda iš toli.

Nutūpia, ten, kur šilta,

Kur visada diena giedri,

Bet namai grįžti traukia

Ir ūžtelėja jų sparnai balti...

Žieduotos ir dar nesugautos

Parskrenda dangumi,-

Visi mes esame tik paukščiai,

Vos gimę - netgi angelai...

-Būk man gera, ištikima,-

Dažnai kartojai,

O ir vandens lelijų

Pilnas jau glėbys...

Vis laukiau, laukiau,

Kada bus nuskinta

Balta, balta, kaip gulbė

Ir paskutinė švelnios vasaros

Pačiame vidury...

Tada ir atsisveikinsiu,

Ranka pamosiu

Ir pasakysiu:

-Nesugrįžk...

Čia šalti rudenys, migloti,

Žiema po ledu slepia

Vienišą leliją - baltą, baltą -

Tavęs ji nematys.