Žmogus ir
vėjas -
Visada
kelionėje;
Pavargęs
paukštis tupiasi
Ant laivo
stiebo, burių
Ir grįžta
į namus,
Kur laukia
švyturys,
Rausvai
vis žiebiasi,-
Tarsi
gimtų namų ugnis.
Vėjas
nutyla,
Nusileidžia
burės,
Prie
kranto uolos
Ir motinos
toks begalinis ilgesys,
Kad sūnūs
vėl į glėbį puola,
Tarsi
vaikai maži...
Čia ir
sesuo, žmona
Stovi prie
molo...
Kodėl
dažnai užgęsta
Širdies
švyturys?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą