Mūsų miškai

Visi medeliai

Išdygsta tiesūs,

Visi su šaknimis;

Iš tų pačių ir sėklų,

Nuo medžių tų pačių.

Vieni išauga tiesūs,

Į dangų stiebiasi,

Viršūnės nori saulę siekti,

Nors vėjas labiau siaučia,

Kai didelis esi.

Jėga, gamtos duota,

Kad augtum ir žydėtum,

Išaugtų vėl stipri vada,

Bet miškas auga,-

Kai neišretintas,-

Kiek daug jaunų,

Nudžiuvusių jame.

Nejaugi tas, net mažas,

Padeda kitam išaugti,

Tebūdamas trąša?