Judita Leitaitė koncerte
Kai mano
kojos nebeneš,
Ar tu mane
vis neši,
Juk aš
nešiau tave,
Netgi tavo
vaikus nešioju?
Aš tavo
motina sena,
Raukšlėtas
mano veidas,
Net saulė
neapšviečia
Daugelyje
vietų -
Tokios
gilios tos prarajos;
Tenai
palaidoti sapnai,
Gilios
kaip vėžės, gilios.
Gal naktį
žiba spinduliai,
Kai ryški
mėnesiena,
Juk
pamatei, jei nemiegojai...
Ar tu
pagirdysi mane?
Tave
šaltiniais girdau,-
Jie nuo
kalnelių net prasideda dažnai
Ir
slėniuose gėle pražysta dieną.
Ar tu
dainuosi dar su manimi?
Aš - ta
vienintelė styga,
Kurią
ištempia vyturys
Ir visi
vieną gaidą girdi.
-Nešu,
gėriuosi tavimi,
Brangioji
žeme,-
Atsakė
jai dangus
Ir saulė
nusileido.
Tylu,
ramu, net vyturys užmigo.
Ar
išsilygino
Raukšlėtas
žemės veidas?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą