Judita Marija Šmitaitė - Laurinavičienė
Jau nieko
neprašau,-
Gyvenimas
atseikėjo
Net su
kaupu,-
Mačiau
rytais daug saulės,
Dienos
šviesa pradžiugino
Ne vieną
kartą.
Pavasarį
mačiau,
Kaip kyla
ledas
Ir plaukia
upeliu veržliu
Į
Šventąją, į Nerį,
Toliau į
Nemuną,
Kuršių
Marias;
Visur
buvau, klausiausi,
Kaip gieda
vyturiai
Ir
klykia:“Gyvi, gyvi...“
Pilkos
pempės.
Užsisvajojusi
ėjau
Į ateitį
– į saulę,
O naktimis
mėnulį bučiavau,
Net man
Vakarė
Pavydėjo
laimės...
Daugiau
sau nieko neprašau -
Tau
atiduodu raktą
Į
stebuklingąjį pasaulį,
Ašara
palaimintą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą