Dažnai
senatvė
Atrodo
bevertė,
Kai nieko
negali prarasti,
Viskas
užgyventa,
Atšalę
ir jausmai,-
Tarsi
undinė,
Kuri
prarado balsą,
Nuo jos
nusigręžė visi.
O ji
dainavo,
Sieloje
dainavo
Ir kilo
garsas iš jūrų gelmės.
Jis daug
skaudesnis,
Negu
dieviškosios arfos -
Tai
įtempta viena,
Iš
daugelio styga,
Vis ima ir
suvirpa,
Iš naujo
suskamba;
Neskęsta
giesmės garsas -
Mylėt,
mylėt,
Net ir
dugne mylėt,
Labiau
negu save mylėt.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą