Valiušio muziejus. Leliūnai
Taip
atėjau į šį pasaulį -
Verkianti,
Bet ne iš
skausmo,
Juk
nežinojau dar tada,
Kaip oras
kvepia,
Kaip žemė
alsuoja
Ir gervės
skrenda,
Nes ruduo
čia pat...
Tą rudenį
Suvystė
motina
Į savo
seną skarą
Ir išnešė
į saulę,
Paguldė
pabary,
Nes buvo
javapjūtė,
Reikėjo
linus rauti,
Statyti
gubeles.
Tenai
mačiau ir dangų,
Bet
neprisimenu rasos;
Turbūt iš
ten riedėjo lašas,
Kuris
išliko visados...
Neužgyvenau
aš turtų,
Tu manęs
nekaltink,
Tu būsi
ir aš būsiu
Piligrimai
nuolatos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą