Didingos
ir aukštos šventovės;
Po plytą,
akmenį
Viršum
senovės pamatų,
Kur šventą
ugnį saugojo,
Jei ji
užgestų,
Būtų
visiškai tamsu...
Jų
rūsiuose – valdovai,
Karstai iš
geležies,
Apkaustyti
net auksu,
Baltu
sidabru...
Ir
nustembu,
Kai
pamatau,
Ką patys
žmonės statė
Ir vėl
griovė,
Kai kur
neliko pamatų -
Net ištisų
tautų.
Prasto
žmogaus darbai -
Malda tik
dievui
Už savo
valdovą...
Gal
pasiekė malda ir dangų,
Liko
amžinu žodžiu?
Jie tik
vienu vardu – žmogus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą