Verkiai
Upelis
vasarą
Net
greitai bėgdamas
Trumpam
išdžiūsta,-
Daug
galingesnė saulė ,
Vėjas ir
kaitra,
Tada prie
kranto
Seni
žilvičiai lūžta
Ir su
trenksmu
Į žemę
krenta,
Giliai į
purią žemę sminga,
Užlaužia
jiems rankas.
Protingas,
rodos, uosis,
Bet ir jis
greta užauga -
Likimas jų
tas pats...
Regėjau
vieną medį
Ant
stačios pakriūtės,
Žiūrėjo
tyliai į upelį
Ir
džiaugėsi net ir tuščia vaga -
Tai
šimtametis uosis Buivydų,
Ten
piliakalnis,
Jau
nežinomas mūsų žmonių,
Greitai
užaugs į ten kelelis...
Kas
aplankys senus?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą