Vilkabirbė

Kiek nendrių!

Jos viena kitą glosto,

Tarp jų meldų pūkai,

Jie irgi būriuose...

Dažnai viena vilkabirbė -

Tiesi iš krašto,

Bet niekas neremia,

Siūbuojasi galva.

Pavasaris visus pakviečia -

Tai žemės stalas,

Bendras visada,

O rudenį ruduoja

Ant saulės ar pavėsyje,

Žema baltai papuošia -

Visų balta skara...

Lengviau ir žiemą

Kęsti dviese...

Deja, pražyla tik viena

Meldo galva.