Taikos salvė

Kai būna šventės,

Vis grįžtu į praeitį;

Žinau – baisiausia

Buvo ir yra karai.

Mažų tautų kančia,

Kada didieji

Padalina vis pasaulį,-

Anksčiau – žemes,

Dabar ir dangų

Nubraižo vis iš naujo

Žemėlapiais kitais.

Mes nekalti,

Kad krito bombos,

Išvarpė mūsų veidus,

Kad motinos ir sesės

Suklupo prie kapų

Ir daugelio nėra paminklų,

Tiktai girios šūvių aidas

Poškėjo ir po karo,-

Lyg amžinai prabilusi

Taikos pasauliui salvė:

Į atmintį vis sugrįžtu,

Ne mūsų buvo nutiesti

Karo keliai.