Yra žmonių, draugų,
Kuriems ne gaila nieko;
Nedaug aš ir turiu,-
Kada braidau po pievą,
Priskinu gėlių.
Kai pakeliu akis,
Net debesį sugaunu
Ir jums nešu...
Ir nežinau, kurį pažįstu,
O kurį matysiu,
Einantį saulės taku.
Gal pro kurį
Net upeliukas teka,-
Įsibrendu į vandenį,
Kaip krikštą pasemiu,
Sočiai geriu...
Žinau savo žvaigždes
Dar nuo vaikystės,
Dabar kas dieną
Įvardiju tavo vardu.
Padėkit akmenį
Prie mano durų atvirų,
Kai visus aplankysiu
Geru žvilgsniu, žodžiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą