Miškai - tai mūsų apsauga,
Tyla, rimtis ir atsakas
Klajoklių giminės,-
Iškirstos plynės
Davė mūsų pradžią,
Čia pirmas grūdas,
Trintas ant akmens,
Šlakstytas gėlu vandeniu.
Tošis ir dūdos,
Nukirsto liemens,
Prišaukdavo vilkus ,
Stirnas ir briedžius
Ir mūsų vardas
Kilo iš miškų,
Net lankas – stygos
Vis iš tos pačios stemplės,
Tiktai vėliau jau
Žalvarinis kardas...
Kas girdi Lietuvos miškus,
Tas nepamirš iki mirties
Jo nakties aido.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą