Man – aštuoniolika
Ir jau suaugau,
Matau gėles ir drugelius;
Žinau, kad miršta,
Jaučiu, kas buvo,
Kai dienos nebuvo,
Tiktai mūsų naktis...
Tu - man drugelis,
Mano atodūsis tylus,
Tik pirmas,
O gal ir paskutinis
Iš pačios krūtinės
Ir mylinčios širdies.
Tu – pirmas skausmas
Vystančios gėlės,
Kurią tu man nuskynei,
Dabar prie lūpų
Ją švelniai pridėk.
Aš šildysiu ir pūsiu,
O tu neliesk,-
Tai buvo mūsų
Abiejų gėlė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą