Kada matau vaikus,
Prisimenu ir mamą,
Savo seną, žilą tėtį;
Aš jų jaunystės nemačiau,
O taip dabar norėčiau...
Išbluko nuotraukos,
Senovinės turėtos,
O atmintis pasiekia
Tiktai nuo tada,
Kai buvo jie dar stiprūs.
Bet aš buvau maža,-
Nebuvo laiko vaikui
Į veidus jų įsižiūrėti...
Vis taikau savo bruožus,
Netgi ir vaikaičių,
Kas bendra mūsų
Kažkada turėta...
Taip nuplaukė pavasariai
Tarsi per Elmę lytimis,
Pasikeitė visų veidai,
Tik atmintis užstrigo akyse,
Kažkas pašoko gerklėje,-
Tarsi suskilo lytys...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą