Kiekvieną dieną
Prikelia prisiminimai,
Juos vis pasiimu
Ir į gyvenimą einu...
Koks būtų takas -
Siauras ir nykus,
Kad už mane jau
Nekalbėtų motina ir tėvas,-
Jų lūpose tiesą randu.
Tada ir nematyčiau pievų,
Žolynų žydinčių,
Neoštų prie vartelių liepa
Ir bitės neatskristų
Medunešio metu...
O jau viduržiemį
Medus nuo šaukšto
Skaidriai nevarvėtų,
Į kelią pro šerkšnotą langą
Niekas nežiūrėtų,
Kur viena išeinu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą