Gulbė nedaug kiaušinių deda
Ir išperi kokius septynis ar šešis,
Kai jie užauga, į pasaulį veda,
Kad pažiūrėtų ir pagirtų juos.
Ir kiekviena šeima graži
Iš tokio gausaus būrio, prado,
Nes vienas kitą myli dar mažus,
Kiekvienas padeda kitam užaugęs -
Tokios šeimos vaikystė nepražus.
Taip ilgisi savų net ir suaugę,
Sugrįžta į tėvų gimtus namus,
Kiekvienas savo lizde randa,-
Nors menką šiaudą, duonos kriaukšlę,
Atsiminimą, kuris jam gražus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą