Pavydžiu kambarinei gėlei -
Jinai nužydi, kiek palaukia,
Vėl žiedus sukrauna;
Ją laisto, myli,-visų draugė.
Ji dar tokia švelni, graži
Ir nieko net žvilgsniu,-
Ką ten žodžiu,-
Niekuomet neužgauna...
Žiedai tokie balti,
Kiti visų spalvų – rausvi,
Vėl šypsosi ir auga.
Kiek metų taip gyvena
Vis drauge su žmogumi
Ir niekada neieško kito,
Gero ir turtingo šeimininko.
Gal nepriprastų kitame name,
Nors būtų ir erdvus, ir naujas?..
O kas dabar jau taip gyvena -
Tyliai, ramiai, taikiai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą