Žilvitis senas,
Prie jo glaudžiasi visi;
Kai nukerpa viršūnę,
Augliai auga,
Todėl, kad šaknimis
Į juodą žemę
Taip kietai įaugęs.
Žilvičio lapai
Visada pilki
Ir nepražyla
Iki galo mano draugas,-
Apsamanoja nuo pat pažemės
Ir vėl toliau taip želia,
Savo garbę saugo...
Žilvitis linksta -
Jo šakelės plonos
Ir siūbuoja vėjas palengva...
Paglosčiau savo plaukus -
Kodėl tokia balta,
Nejaugi nebeaugu?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą