Metų kaita-metų laikai;
Nėra tokios ribos,
Kurią jau peržengę
Galėtume sušukti:
-Valio, nugalėjau!
Gal tik tokias mintis
Pasako lėkdamas visu greičiu
Benamis vėjas...
Glaudžiuosi prie pušų
Ir prie baltų beržų,
Kurie vis keičiasi
Kaip laiko vėliavėlės,
Kiek jame nueinu,
Dažnai vėl sugrįžtu
Į savo gimtą tėviškę...
Čia seni pamatai
Ir kryžiai ant kapų,
Prisiminimų gijos tiesiasi.
Kas būčiau be namų?
Tik dūmai svetimų
Akis išėstų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą