Visai čia pat,
Prie gatvės, prie namų,
Varnėnas puotą kelia,-
Jo inkilas aukštai
Į medžio kasas įsivėlęs.
O jis - tai žemėje ,
Tai vėl prie savo inkilėlio
Ir čiulba, kur pakliūva,-
Kokios mielos trelės.
Nebijo jis žmogaus,
Nes žino, kas pastatė namą,-
Gal pernai jau gyveno,-
Bet yra ir naujų,
Iš kur gyvybė šįmet
Kaip upeliu srovena.
Maži vaikai ir inkilai
Buvo ir dainose nuo seno.
Oi, kokie dieną medžių
Ir šešėliai, atspindžiai -
Tai saulė laužą mums kūrena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą