Nenoriu bristi
Į vandenų gilumas,-
Paviršius raibuliuoja
Saulės apšviestas,
Tegu gelmė kitus
Maloniai priima,
O aš jau išplaukiau
Bangų viršūnėmis;
Saulutės pabučiavimu
Gėriuosi taip, kaip niekada.
Upokšniai semia pėdas
Ir mintis srovena -
Nereikia sūkurių
Nė danguje, nė tėkmėje,-
Dabar atėjo mano metas,
Kai susitaikiau su srove.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą