Paryžiaus Katedra -
Kelių kartų likimas,
Tik vienas bokštas
Ir žmonės kančioje...
Tai Motinos rauda
Ir amžinas atsiskyrimas,
Vienuolės duonos kriaukšlė
Ir ąsotis gėlojo vandens...
Oi, Esmeralda,
Koks tavo likimas
Argi tu laimingesnė
Nei tavo mama?
Juk meilė degino krūtinę,
Neturtas galingesnis
Už tave...
Kas tavęs pagailėtų?
Vyrų akyse tik kūnas,
Žvilgsnis geidulingas -
Plasnoji šokyje gatve...
Tik Kvazemodas tave myli,
Bet jam tik gailestis
Rusena tavyje...
O gal tai mano
Ir tavo pėdos įsiminusios
Katedros aikštės viduryje,
Prie gėdos stulpo
Pririša su tavimi mane?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą