Kai saulė debesį praskleidžia,
Matau tik angelo sparnus,
Tada piešiu jos veidą -
Tai besijuokiančią,
Tai liūdnas jos akis,
Kad žemėje tiek skausmo,
Juodo vargo...
Kaip ji galėjo
Nuo mūsų šitiek laiko
Užmigus pasislėpti?..
Kiekvienas spindesys
Mano gyvenime – tai sapnas,
Kai angelas dar budi,
Kad ir naktimis...
Jau rytas keliasi
Ir šviesus sparnas
Apgaubia patamsėjusias mintis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą