Kai sava sąmonė užmiega,
Atslenka netgi svetimieji -
Taip įsileidžia burtus
Ir iškrovą kitų žmonių.
Pavydas dažnai pančioja
Rankas ir kojas,
Piktumas ima ant visų
Ir pila paplavas tau ant akių.
Kai žmogus nieko nekuria,
Kitus vis peikia ir vainoja,-
Atranda tam ir priežasčių,
Pavydas turi ilgas kojas...
Kad savąjį tingumą
Kuo geriau pateisintų,
Todėl neieško net iš žemės,
Nors mažų landų...
Oi, purvinas toks išlenda,
Kada liūtis paplauna
Ir pavydas išgaruoja,
Tada suranda senų skudurų...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą