Atokvėpis saldus
Tik prie vandens,
Kada versmė skaidri
Kaip ašaros virvena,-
Taip išsivalo siela
Net iš pat vidaus
Ir iš gelmių prabyla
Kaip aukso žuvelė.
Nereikia tinklų, graibštų
Nė žeberklo ašmenų,
Ant kurių sužvilga kraujas...
Jis laša karštas
Ir ant smėlio, akmenų,
Palieka pėdsakus ilgam
Kaip skambantis metalas.
Atokvėpis ramus,
Kada klausau žuvelės,
O ji pasako man:
-Negeisk karūnos,
Tik mylėk savo senelį...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą