Tik motinos atleidžia sūnui
Jų priekaištus, išdaigas,
Nes be tokių jausmų
Gyvenimas būtų beprasmis,
Be meilės - niekas neužgimęs,
Vienatvė motinos
Būtų neramus kritimas,-
Lyg nuo stataus skardžio,
Iš beribio aukščio,
Nesiekiant pėdomis
Sūnaus net kojų,
Kelionėje jo mylimų akių...
Sūnus ir motina -
To paties kraujo,
Kiti – tik giminės,-
Gali gyventi ir be jų...
Gali sutikti krentant,
Kylant į aukštybes
Gerą pakeleivį, draugą,
Bet kritiniam taške
Tik sūnų surandi.
Sveika, Marija...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą