Nerimstu kaip diena,
Kaip naktį vėjas,-
Kartais nutyla paryčiais;
Labai švelnus
Tik vakarui atėjus,
Sušildytas mano delnų
Pasaulis pagražėja.
Prabyla karklas pabaly -
Iš jo dar susukau
Mažytę dūdą be skylučių
Ir groju savo vakarą,-
Tokia melodija tikra,
Dabar su manimi
Ją netgi vėjas pučia...
Pakėliau vyturėlį,
Kurio lizdas žemėje -
Tokia maža duobutė,
O giesmės sklinda
Vis rytais - aukštai aukštai...
Nejaugi jis nebijo vėjo,
Kuris kartais ūžia?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą