Dažnai didžiuojamės
Savo skausmu,
Kol nepamatom svetimo;
Kitaip tada matai
Save dar iš šalies
Ir ko kiti nemato.
Atrodo, šaukia svetimi,
Kas slegia, nepasako,
Tada gal pirštai atkišti
Tave pabado?..
Gailiesi, savęs nerandi,
Verki ant kito kapo,
Bet plauni tik savo žaizdas -
Be širdgėlos, be kvapo.
Aplinkui žmonės,
Žmonės - tokie patys...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą