Visi taip bijo praeities,
Bet tai juk ir tėvų svajonės -
Be jų nebūtų atminties,
Klaidų pridaro visi žmonės.
Kai taisome senas,
Pridarome naujų,
Ir neša vis kaip kraitį
Per pasaulį žmonės,-
Kas ant padėklo sidabrinio,
Kitas ant savo pečių,
O einame vis tuo pačiu -
Tiktai gyvenimo keliu,
Kurio ir ateitis gerai nežino...
Ne vienas juk pasaulyje
Dar gyveni - visų apsuptyje,
O vėliavos labai skirtingos,
Tik niekas dar nenupiešė
Visai kitų spalvų -
Vaivorykštėje yra tiek,-
Ir ne daugiau arba mažiau,-
Tiktai iš jų ir renkasi
Net po ilgų klajonių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą