Visur ir visada

Visur miškai -

Lapuočiai ar pušynai,

Čia kvepia spanguolės

Nuo gailių ir eglynų...

Dar net pavasarį randi

Ant samanų žalių -

Raudoną, tokią gryną -

Jos šviečia gyvasties gaja,

Iš kur stiprybę imame

Jau nuo labai seniai,-

Jai pagarba.

Visada nepatogūs

Prie miškų brūzgynai -

Maža erdvės ir draskosi labai,

Pro juos neprasiskverbia

Saulės spindulys geltonas,

Tik menki, šalti atšvaitai.

Čia visi savo lizdus pina,

Bet čirškia, klega

Ir kiekvienas atskirai.

Kodėl žmogus

Vis kaltina brūzgynus,-

Visur jam negerai?