Slenkstis

Kasdien pasikalbu su savimi,-

Kiti sakytų, kad nukvako,

Kaip galima kapstytis savyje,

Kur nėra teismo, nei teisėjų,

Pati sveriu, pati perku,

Pati parduodu už skatiką.

Vis išeinu ir pareinu namo,

O slenkstis tyli, nieko nepasako,

Net nepaklausia, kur buvau,

Ką sutikau ant savo tako.

Kiek slenksčių buvo,

Nežinau, nesuskaičiavau,

Tik atsisėdau pagaliau

Ir pažiūrėjau į save,

O sielos veidrodis apako,-

Kokia iš savo namo išėjau,

Tokia ir parėjau,

Tik liko brydė iki slenksčio.

Vaikai

Vaikų pasaulis -

Fėjų užkerėtas,

Sudžiaustyti ant medžių

Balti vystyklai,

O rožiniai ir mėlyni

Šilkiniai kaspinai

Dar plaikstosi pavėjui,

Nes dar trumpi plaukai.

Mažytės rankos prisiliečia

Ir šiluma nubėga

Motinos tiesiais pečiais,-

Visų gyvenimas

Iš tokių kaspinų sudėtas,

Tik jau praėjo laikas...

Gal ir pamiršai?

Palikimas

Seni laiškai ir nuotraukos -

Didžiausias lobis.

Tai atmintis kitų kartų,

Ką net nuo žemės laikas

Jau seniai nuplovė,

Tą mūsų laikmetis

Tarsi sustabdė

Ir ateičiai paliks.

Supūsta tik daiktai,

Seni ir sutrūniję medžiai,

Kuriuos įveikia laikas,

O mintis visų žmonių

Gyvens ir bus per amžius,-

Taip liko Trojos karas,

Istorijos gelmė.

Vienas žmogus laike

Nedaug gyvena,

Bet yra žmonija,

Kuri jau amžinai paliks.

Drugeliai

Drugelis margasparnis -

Vienadienis džiaugsmas;

Išsirita iš gemalo,

Pakyla iš vandens

Ir skrenda tik į pievą,

Kur jis būna laisvas,

Nutūpia ant gėlės

Ir pradeda gyvybę,

Kuri negreit plazdens.

Ilga ta nuostabi kelionė...

Oi, matome tik drugelius

Ir žavimės jų sparneliu.

Kodėl toks margas,

Niekas net nepagalvoja,

O priešas skrenda

Viršum jo greičiau,

Negu jo prigimta mirtis.

Ąsotis

Pavasaris vėlyvas,-

Dar iš beržų, klevų

Laša saldi sula,

Skaidri kaip ašara -

Tai ne mūsų kraujas,

Kuris vis tepa

Raudona spalva...

O molinis ąsotis

Rytą saulėje taip žvilga,

Jei niekas jo nepalietė

Su nešvaria ranka.

Gal buvo atsitūpęs ir paukštelis,

Nugėrė lašą ir nuskrido,

Užlipo mažas vabalėlis

Ir pasitenkino rasa...

Pakėliau molinį ąsotį,

Nešiau kaip sielos atgaivą -

Po kojomis pakliuvo akmenėlis

Ir suklupau staiga...

Pavasario sula tik išsiliejo,

Ąsotį sugriebiau į glėbį -

Pasklido džiaugsmo

Ir būties daina...

Gyvenimas ne viską čia supylė,

Ne viską dar susėmė;

Bus dar pavasarių,

Jei nesudužo ąsotėlis,

Tekės saldi sula.

Vaikystė

Švenčiausias jausmas -

Saugoti vaikystę,-

Tai angelas baltais sparnais,

Kad ir toli pakiltų,

Niekada nepasiklystų,

Sugrįžtų iš tenai,

Kur laukiantys delnai.

Tėvų rankas švelnias

Kasdien pajutusi

Išauga kaip drugelis,

Kaip švelni gėlė;

Tokia visiems svarbi -

Rami, tyra vaikystė.

Ir mes užaugome

Iš pasakos, tėvų sakytos,

Dabar atėjome prie slenksčio,

Kur susirenka žili...

Raudona rožė

Lai skamba muzika

Visiems ir visame pasaulyje;

Gitaros garsas –

Ne kokia apgaulė,

Ji kalba, tiesą kalba,

Kad rožė nuskinta

Dar kiek pažydi,

Bet jau nebeauga...

Ją mylimo ranka

Kaip liemenį priglaudžia

Ir palengva nulaužia...

Jausmų banga labai trumpa,

Po to tik širdį maudžia...

Jaučiu tiktai spyglius,-

Ne veltui rožę dovanojant

Kažkas skamba, skamba...

Oi, ačiū, kad prisiminiau,

Šios rožės spalvą.

Gyvybės paskirtis

Kai laužo vėjas medį,

Galiu prieiti,

Pakylėti ar paremti...

Gal jis kada sugis?

Bet gilūs randai liks,

Visi matys ir toliau laužys,

Kol pagaliau nukirs...

-Koks negražus,-sakys.

Kiek giriose tokių,

Kurių niekas nelanko,

Nemato svetima akis,

Tada jie auga ir kreivi,

Jei žvėrys nenulaužia,

Ir niekas neprikaišioja,

Kad tokia prigimtis.

Kas juos apsaugo?

Gyvybės paskirtis.

Gandrai

Neskubinkim pavasario,-

Gamta - tai meilė,

Ji pačiu laiku ateina,

Kada subręsta pumpurai,

Sugrįžta paukščiai,

Kai miškai ir dirvos

Turi visko iki soties,

Pro eketes pasipila

Saulės ištroškę mašalai.

Sugrįžta džiaugsmas

Į visas pastoges,

Kur taisosi balti gandrai,

Iškėlę galvas žiūri,

Laukia ir vis nesulaukia,

Kada pilni bus jų lizdai.

Pavasaris ateina ir į trobą,

Kur ne visi turtingi

Ir ne visi sotūs,

Bet neša tuos vaikus

Ir jiems gandrai...

Oi, meilė – tai pavasario

Linksmi daigai.

Nakties lašai

Nakties šaltus lašus

Diena paliečia

Ir nusiprausia gėlės,

Rieda medžių šakomis,-

Kaip gera žemei, linksma,

Kai pamato saulę

Dar kiekvieną dieną

Lyg lašo atspindy..

Kaip būtų vieniša

Visatos erdvėje,-

Juk mūsų žemė – lašas

Žvaigždynų spiečiuje,

Tokią didybę naktį

Galime išvysti,

Bet laukiame šviesos

Visi į saulę pasistiebę,

Sniegą ištirpdome

Tik meilės spinduly...

Prisiliečiau prie žemės -

Ji tokia šilta šiandieną,

Gerumo ašara, nukrisk.

Naktis

Ne visada pasakome,

Ką apskritai galvojame,

O mintys lakios, bėga

Lyg pavasarį vanduo,

Bet yra slenksčiai dideli,

Tada sustojame,-

Juk ne visiems jie atviri.

Oi, atviras dangus,

Jo žydras mėlis,

Kai saulės apšviestas,-

Ji visada skaisti,

Tada ir atvira tik jai -

Norėčiau pasakoti,

Kokia žiema šalta

Man buvo atšiauri.

Bet niekas netiki,

Kam sniego neteko regėti

Ir aš prisimenu

Tik baltą spalvą,-

Ne tuojau pasnigs...

Nebūsiu šiandien atvira,

Nes jau naktis...

Yra gyvenime ir užmarštis.

Mūsų vaikai

Kiekvienas auga šeimoje,

Kur jo darbai ir rūpesčiai -

Visų galvosūkis ir džiaugsmas,-

Kaip šį pasaulį padaryti geresniu,

Kad tik geri vaikai užaugtų.

Jiems perkame saldainius

Ir įvairiausius žaisliukus,

Kur tik paprašo, einame,

Kad linksmas veidas

Juokintų ir mus, suaugusius,

Primintų ir vaikystės dainą...

O tos lopšinės – paprastos labai,

Net ir vaikams tas ritmas

Iki pat senatvės drauge eina -

Dainuojame vis tuos pačius žodžius,

Kad neužželtų mūsų atmintis,

Iš kur atėjome, į kur kiti dar eina.

Neišsiųsti laiškai

Rašau Tau laiškus,

Kai esi labai toli...

Jei būtumei šalia,

Vis tiek rašyčiau,

Žiūrėdama Tau į akis,

Laikydama už rankos,

Meilės spindulį matyčiau.

Kai saulė sukasi į vakarą,

Šešėlis žemėje ryškus,

Jau daug ilgesnis,-

Ir už tave, ir už mane,-

Kažkur toli nuslysta.

Juk tu žinai,

Ką Tau rašau

Ir vėlgi parašysiu.

Pakilo vieversys

Virš debesų -

Tenai ir mano

Tau rašytas laiškas

Pasiklysta...

Praregėjimai

Kada atsikeliu ryte

Ir pirmas žvilgsnis -

Saulė šypso danguje...

Žinau, ramiai miegojau,

Rytomiegio saldumas burnoje,

Jaučiu, kaip ramu širdyje,

Einu į savo taką,

Kurį ankstyvas rytas

Man ir tau paklojo.

Visi mes turime savus,

Tik retkarčiais susikryžiuoja

Ir vėl išsiskiria,-

Taip buvo ir taip bus,

Kol žmonija klajoja.

Bus rytas arba vakaras,

Kada tikrai pajusiu,

Kad nusilpo kojos...

Duok, Dieve, ryto -

Dar tokio ramaus,

Kada mintis viena skrajoja.

Kur tu, ten aš, ten ir takai,

Kurių nebrido mūsų kojos.

Taip krinta žiedai

Pavasario žiedai

Taip kvepia, kvepia,

Taip mirga akyse,

Kai krenta palengva,

Žemę nukloja

Žiedas jau nublukęs

Nuo saulės ir kaitros,

Gyvenimas - delčia...

Tokia balta, rausva.

Gal takas pas tave?

Prie žemės rudenį

Nulinksta šakos

Nuo obuolių,

Kurie paraudę

Ir dar labai šilti,-

Tarsi širdies daina.

O vaisiai, jei tikri,

Taip kvepia, kvepia...

Oi, šiandien – čia,

Rytoj – jau ten,-

Žemė visiems šventa.

Lėtas valsas

Žmogaus gyvenimas -

Nepilnas saulės ratas;

Praleisk naktis ir pamatai,

Kiek maža tos šviesos,

Kurią dar akys mato,

Bet norisi, nors šilumos,

Kuri vis slepiasi pavasarį

Ir nuo manęs toliau toliau...

O valso tempas vis liūliuoja -

Salės didelės ir mažos -

Tik vienas posūkis pirmyn

Ir vėl atgal...

Sukuosi tol,

Kol muzika dar groja,

Prie saulės vakare

Arčiausiai prisiglausti.

Smuikas

Tylu tiktai miške,

Kur žmonės neužeina,-

Kiekvienas žino vietą -

Slepiasi po šakomis,

Po tankia ir žalia žole;

Laukinis netgi paukštis jaučia,

Kada eini plika ranka...

Einu į sielos kambarį,

Į kurį niekas, be manęs,

Niekada ir neužeina -

Tolia graži tyla...

Dabar klausausi

Vakaro giesmės,

Kaip vienas smuikas

Vis orkestrui skundžiasi,-

Tokia jo paskirtis,

Gili prasmė.

Gyvybės šulinys

Pavasarį saulė prašvito,

Pirmas žiedelis ėmė ir pakilo,-

Jis toks dar mažas ir smulkus,

Tik skruzdei patogus.

Ant kito žiedo voras užsilipo

Ir kalbasi abu:“Tau labas rytas,

Kiti dar miega ir nėra su kuo kalbėti,

O taip smagu draugą turėti“...

Visus, mažus ir didelius, apjungia

Tik meilė ir žiedų margumas.

Kol naktį sninga, dieną lyja,

Visi į darbą eiti bijo...

Kur tos vestuvės,

Kaip tos puotos?

Ir liksi ilgai vienas

Tarsi tuščias puodas.

O po pernykščiais lapais –

Visas skruzdėlynas -

Naujienomis, gandais dalinasi.

Ir šarka žiūri nuo šakos,

Kada tas žvirblis pačią pamyluos...

Gyvybės šulinys jau pilnas -

Tik reikia semti, gerti,-

Iš to gyvenimas pareina.

Žemės paslaptys

Yra gimimo paslaptis,

Kurios nežino niekas,-

Kodėl prasikala žolė

Visai ne vietoje.

Netgi ugnikalnio viršūnė -

Vis dreba ir uolėta -

Neleidžia užsimiršti,

Bet ir ten gyvybė pasislėpusi.

Ugnies išdeginta,

Bet pelenais žemė nusėta -

Tokia derlinga ir tarpi,

Kur vėjas viską sėja, kviečia lietų...

Gal iš tenai, iš gilumos,

Ir mūsų prigimtis,

Tik dangaus pašaukta,

Iškilo kažkada į šviesą?

Suglumino tokia mintis...

Kas pasakytų tikrą tiesą?

Atgimstančio pavasario sonetas

Pavasarį išsprogsta medis,

Gėlė pražysta mažu žiedeliu,

Virš jų pragysta vis paukštelis -

Mažyčio snapo skardžiu balseliu.

Taip mielas kiekvienas spurgelis,

Iškentęs net žiemos šalčius,

Jam šypsosi ir iš aukštai saulelė,

Pažadina iš miego mažus ir senus.

Pasipuošė žaliai medeliai,-

Kiekvienas reikalingas ir gražus;

Net ir nulaužtas turi savo laiką, galią

Ir taip į mūsų mintis panašus...

Nereikia nuraškyti seno,

Jisai ir pats nudžius.

Taip augame

Pasižiūriu į mišką,-

Kokie gražūs medžiai -

Išlakios pušys,

Stiprūs ąžuolai,

Berželiai baltu liemeniu,

O senesni su randais;

Kiekviename vis atsispindi

Laiko erdvės, papročiai.

Kiekvieną liemenį

Savaip gamta išmargina

Ir žievės kalba,

Kokie metai buvo,

Kokie ir vėjai sklandė.

Audros verpetai žymi

Jų kiekvieną veidą,

O tik nupjovęs

Jų metus matai,-

Tegu tai būna paslaptis.

Kas viduje, giliai,

Tiktai su metais atsiskleidžia,-

Net sužaloti būna gražūs,

Jeigu jie auga išdidžiai.

Mūsų laikas

Vis judame į priekį,-

Saulės laikrodis

Niekuomet nemeluoja -

Vėluojame į darbą,

Kartais netgi į namus,

O iš paskos su šypsena

Laikas risnoja ;

Atsigręžiu ir nusišypsau,

Kokios gražios mano dienos,

Jau niekur neskubu...

Turiu daug laiko

Ir prie ežero, prie namo,

Bet vis prisimenu tave...

O, būdavo, pakrantė

Dar tokia žalia...

Purienos geltonavo,

Visi kupsteliai – saulė,

Kas ta rytmečio šalna,

Vis bėgdavau basa...

Toks pats ir laikas šiandien -

Sniegelis tirpsta...

Tai kas, kad aš balta?

Juk net ir tokią

Myli tu mane,

O aš – tave.

Ačiū už dovaną Ernesto Fragoso

Tik vienas žiedas

Ir jo geros akys,

Toks žvilgsnis iškalbingas -

Tiesiai į akis...

Ir kam tie žodžiai?

Daug jie nepasako,

Nors priima juos

Atvira širdis.

Kaip mėnesienos

Ilgas ilgas takas -

Vis atveda į rytą

Saulės ilgesys,

Taip Tavo dovana

Ir gėlės akys,-

Į pačią sielą

Sminga gėrio

Šiltas spindulys.

Lašų muzika

Taip skamba lašas,

Krisdamas nuo beržo,

Taip skamba ašara

Iš motinos akių,

Taip šniokščia upė,

Bėganti į vandenis -

Daug gilesnius...

Taip kalba tėvas,

Žiūrintis į vakarą,-

Jo akyse gaisai

Ir atspindžiai nuo jų -

Tai jo ir mano

Žvakė jau sudegusi,

Tik vaško lašas,

Gyvas garsas,

Riedantis taku...

Prisiminiau

Prisiminiau namus,

Prisiminiau senus,

Į veidrodį pasižiūrėjau-

Ten mano dvynė stovi,

Žiūri akimis,

Kurias mama turėjo...

Jos supinti plaukai,

O mano pašiaušti...

Gal kaltas vėjas?

Mama nebuvo tiek balta,

Tik aš kaip obelėlė.

Tie patys atviri langai,

Tas pats ir šulinys,

Kurio uždengti negalėjome,-

Prie kelio buvo -

Visi ėjo, gėrė...

Jau puslapiai tie užversti,

Nuslūgo kelis kart kapai

Ir kryžiai subyrėjo...

Prisiminiau savus,

Kada į veidrodį žiūrėjau.

Ruduo - pavasariui

Snigo, apsnigo

Raudoni lapai;

Krito, nukrito

Rudens plaštakės,

Apdengė krūmą,

Apdengė taką -

Skrido, išskrido

Paukščiai patrakę...

Mums tik paliko

Į kalną takas,

Akmeniu klotas,

Mindžiotas batų...

Ten mūsų pėdos,

Ten mūsų akys,

Iš kur ta meilė

Iki pavasario?..

Mūsų dangus

Graži ta Lietuva -

Daug miestų ir miestelių,-

Čia pieva, čia žalia veja,

Nedaug ir skiriasi,

Kur miestas ar gyvenvietė -

Visur žalia spalva.

O kai į aukštį keliu galvą,

Ten akys – mėlynas dangus

Prieš audrą raudonuoja,

Juodas debesis – jo pakraščiai,

Sugėrę aukso spalvą,

Tie patys mums visiems dažnai...

Ir suprantu, iš kur tas grožis -

Tai mūsų tėvų dainos

Ir giesmės, kylančios į dangų...

Tegu...Tylėsiu...

Kokie gražūs vakarai.

Jaunimui

Jaunam keliai -

Per lygumas,

Per platumas,

Į aukštį ir į tolį,

Pamatuoti svajomis,

Kalnai neturintys tarpeklių,

Kalnynų gūbriai

Lenkiasi tik ištisai...

Buvau maža -

Upelio man užteko,

Upes gal pamačiau vėlai;

Dabar jauni laivus suranda,

Kurie išplaukia į pakrantę,

Kai burės jau nuleistos

Ir įveikti pirmieji slenksčiai,-

Toliau tik jūros,

Vandenynų pakraščiai...

Jums pastatysiu tokį laivą,-

Kaip Nojus kažkada pastatė,

Kad tilptų visi Jūsų norai

Ir gražūs ateities planai.

Kiekvienas vis įkelsite

Po silpną gyvūnėlį -

Išgelbėti bus mūsų

Protėvių kapai...

Atplauks į mūsų žemę

Jūsų meilės sukurti

Aukšti kalnagūbrių aidai -

Tai jau kelių kartų garbė.

Poroje

Tik poroje užgimsta meilė

Ir greičiau pavasaris ateina,-

Nenuobodus laukimas,-

Trumpėja naktys pamažu

Ir ledas tirpsta, lūžinėja

Nuo mosto kylančių sparnų...

Prieš saulę nendrės dygsta,

Iš senųjų antys sukasi lizdus -

Juk žemė atiduoda viską,

Nereikalingu niekas čia nepasijus.

Tik poroje ir tęsiamas pasaulis -

Kiekvienas žiedas laukia

Vis naujų svajonių,-kaip drugių...

Atskris pas mus ir laimės paukštė,

Iki rudens susuks lizdus

Ir išperės gražius vaikus,

O ant obels bus obuolių.

Genio miškai

Margi geniai

Neišskrenda ir žiemą,-

Jie saugoja mūsų miškus,

Kiekvienas medis

Turi savitą kamieną,

Skirtingų yra kirminų.

Jie graužia po žieve

Ir ten ilgai gyvena,

Kol medis atiduoda

Savo kraują ir jėgas,

Todėl toks mums genys

Margasis mielas,

Nes jo pasaulis – Lietuva,

Kur sakoma :

“Genys toks margas,

O pasaulis daug margesnis“...

Taip nuo seniai

Gyveno ir šalis mana.

Oi, miškas ilgai auga -

Vargsta dar giria.

Iš pastebėjimų serijos

Žmogaus ydų pasaulį

Atvaizdavo menininkai,

Mokytojai ir išminčiai

Ieškodami tam priežasčių,

O paprastas žmogus

Tik sugalvojo atpirkimo ožį

Paslėpdamas savo žodžius.

O visas priemones pateisina

Tiktai aukštai iškilę,

Nes buvo, regis, taip senovėje;

Kaipgi pakeisi įpročius.

Jei kas, pažemino ir įžeidė,

Netgi įkando kam pripuolęs,

Kad tik atrodytų teisus.

Taip ant galvos net laurus

Jam kažkas nupynė

Ir suteikė apdovanojimus,-

Jis pats juos pasiskyrė,-

Ir liko amžiams nemarus.

Kiti į tokį farsą bežiūrėdami

Pasaulio pabaigą paskyrė,

Tiktai nežino, kada bus...

Bet kas po to dar bus?!

Sekmadienis

Pamilęs saulę

Žmogus laikrodį sukūrė,

Tada gyveno nebe sau,-

Prisijungė prie visų būrio

Ir kūrė turtą tik bendrai,

Menka dalelė – sau.

Kiekvieną dieną

Vis į savo laikrodį

Kiekvienas pasižiūri -

Ir keliasi, ir gulasi,

Ir vis į darbą skuba,

O laikrodis kantrybės

Šitiek turi – gal tiek vėluoja,

Kartais skuba...

Sekmadienis yra tik sau?

Žemės pėdoje

Iš kur tas ilgesys,

Iš kur tas didis noras

Vis tave aplenkus

Pasižiūrėti atsigręžus į akis?

Jose matysiu dangų,

Įsišaknijusias mūsų mintis,

Kad stovime kartu

Vienoje žemės pėdoje

Ir vietos dar užtenka -

Visų giria plati...

O priešais visos pėdos,

Jau pažymėtos akmeniu,

Ir užrašyta priesaika:

Žmogus – pasauliui,

Žmogus žemei, dangui,

Pirmiausia – Tau.

Laiškas be adresato

Saulė mus visus pašildo,

Veidus rausvina vienodai,

Paskui jau vakaras,

Išlieka įdegis – rusvai,

Šiandieną jau norėčiau

Užsidengti veidą,

Kad niekas nematytų

Mūsų visų gėdos,-

Galėtų prausti ašaros

Nukrisdamos tik dideliais lašais.

Pavydas, kerštas,

Mažojo žmogaus pažeminimas -

Mūsų laikų tragedija,

Tas pats kaip rimbo kirčiai

Dar senoviniais laikais,

O taip norėtųsi visiems

Duris plačiai atverti,

Kad veidą pabučiuotų

MOTINA - saulutė

Savo spinduliais.

Be jos sunku gyvenime,

Labai blogai...

Spindulys

Kiekvieną rytą

Saulės spindulius graibstau;

Jie paslaptingi – karšta...

Nuo jų šviesiau, gražiau -

Prasikala žolė

Ir jau purienų laukiu.

Nuo jų akelių

Apsvaigsta galva,

O jos dar klausia:

-Ką tu mylėdama darei,

Kad būtų visiems gera,

Ankstyvąjį pavasarį nešalta...

Štai vieną spindulį laikau,

Ateik, bus tau vienam

Paskirtas...

Aš laiko dar turiu,

Kiek tik reikės,

Palauksiu.

Skiriu Birutei Skujytei

Būk man šviesa

Sukoriau ilgą kelią,

Kol tave atradau;

Iš tavo rankų gėriau

Tarsi vyną po taurelę,

Kol nuo svajonių

Naktį apsvaigau.

Prisiglaudžiau tau

Prie tvirtos krūtinės -

Taip gera man ir tau.

Gal jau pavasaris?

Akyse žalia, žalia,

Pragydo rytą

Ir prie inkilo varnėnas...

Taip suklykė žuvėdra:

-Kas toliau?

Dėkoju Draugams

Dainų daina -

Pradžių pradžia,

Žmonių kalba -

Taip pat daina...

Dangus ir žemė -

Visada šalia,-

Visi mes - čia.

Žmonių gerumas

Ir gėlė, vanduo -

Visi ant jos,

Visi po juo,-

Kaip dainoje

Tik tau ir man

Suprantama kalba.

Paukštis pakyla,

Neša laišką -

Tai mūsų noras,

Kad būtume visi

Pasaulyje šiame -

Tik su daina

Ir taikoje.

Rytmetys

Saulute, tu karšta

Kaip mano norai

Ir spinduliuoji daug daugiau,

Negu tau reikia,

O viskas iš tavęs,

Tu tik aukojiesi

Ir gyveni kitiems...

Toks rytmetys vaiskus -

Iš rūko kylu ir svajoju,

O nerimas širdy ...

Visa diena – aukojimas

Ir toks lemtingas ilgesys.

Atrodo, jau upelis

Nušniokštė, nuplovė,

O grįžta vis...

Ir netiesa, kad į tą pačią srovę

Niekas nesugrįš.

Tik tu, saulute,

Tai matai, jauti,

Nes daug ilgiau,

Nei aš ir tu,

Jau gyveni.

Ratelis

Stebiu, saulutės

Amžinojo laiko ratą,

Savo gyvenimo

Metus einu pati,

Stebiuosi, kaip sutampa

Žmogaus ir amžinybės

Svajos ir likimas,-

Juk užsibaigia viskas,-

Kas šiandien tik pradžia,

Bus ryt jau užmarštis,

Tik nematysiu,

Kur nueis kiti...

Iš dūminių pirkelių

Lietuva užgimusi

Dar suka savo ratelius,

Sugriuvo mūrinės net pilys,

Bet amžina mūsų viltis -

Gyvensime kaip lino siūlas,-

Gija tokia tampri, gaji,

Švelni ir nuostabi,

Išbalinta jau saulės spinduly.

Pokalbis

Vilioja spindintis dangus,

Beribis aukštis;

Jis matomas ir pro medžius,-

Viršūnėmis skrendu

Kaip laisvas paukštis.

Atsiremiu į debesis -

Tavęs čionai palauksiu,

Ateisi ir nešaukiamas vardu,

Vis tiek tu pas mane ateisi.

Neturi medis daug vardų -

Jo šaknys žemėje,

Kur jis seniai išaugęs,

Tokia maža prie jo esu,

Kol mintys žemiškos.

Medis neturi žodžių -

Lydi savo ošimu,

Kai noriu jį pralenkti.

Saulutė šypsosi smagiai

Iš mūsų abiejų kalbų...

-Oi, nesijuok, susikalbame

Ir be vertėjų mes abu.

Berželis,-kaip ir aš,-

Toks baltas...

Žmonių piešiniai

Nuo amžių glūdumos

Suprato grožį žmonės

Ir piešė angelus –

Visai mažus vaikus,-

Kaip nekaltybės simbolį,

O moterį,- kaip rožę

Arba su rožių vainiku.

Šie piešiniai išliko

Sfinksų lobiuose,

Juos saugo burtai,

Kad nedrįstų judinti kiti,-

Tik savo šeimą saugo

Stiprus vyras

Jau nuo pat senovės,

O moteris jo rankose -

Tokia gėlė graži...

Padovanota rožė

Kai žydi rožė,

Ji mane maitina,-

Ne vien tik duona

Alkanas žmogus...

Kai geria vyną,

Širdies indas tuščias,

Jei neįpili man tu...

Gali žiūrėti į paukščius;

Jie suka lizdą -

Neša šakas, spyglius,

Paskui nusipeša

Net savo plunksnas,

Švelniausią pūką kloja

Visgi dėl vaikų.

Ištikimybės žodžio norisi,

Kada ateina meilė

Pas abu...

Tik viena plunksna -

Vienas žodis

Patalą pakloja,

Vis kedenu ir saugau,

Nes tu man brangus...

Net ir sidabro taurėje

Vynas surūgsta,

O sielos veidrodis

Be mūsų abiejų suduš...

Laukimo valanda

Kiekvieną dieną

Pradedame nuo šviesos,

Iš kur pradėtas ir pasaulis,

Kai atsiskyrė laikas,

Padalinamas visiems,

Ir atsirado saulė...

Įsižiebė nuo jos viltis,

Kad geras šis gyvenimas,-

Jį žemė papuošė žiedais,

Žmogus suprato laimę.

Tik meilė sukuria jausmus,

Daina - ir sielos skambesį,-

Čia džiaugsmas, ilgesys,

Nepasakyti žodžiai

Arfos stygomis tau kalba...

Nuo to ir darosi šviesiau -

Pamato šviesą net naktis

Ir slogios mintys pasitraukia.

Kaip gera gera,

Kai kažko dar laukiam...

Vasaros aidai

Kai vasara suderina spalvas,

Nuo kalnų šniokščia,

Plaukia, pliaupia...

Visi pamiršta sniego lavinas,-

Į vandenį kalnynų

Garsas atsišaukia.

Ir pasiraivo debesys,

Kalnai arčiau,

O slėnis : „Gerti!“,-šaukia;

Juk visada pribėgame

Tik ten, kuris aiškiau

Pasako, ko jis nori,

Ko vis laukia...

Net saulė paslapčių nelaiko -

Šešėlį nustumia toliau

Ir išdžiovina po juo ašarą

Ilgai nelaukusi...

Ryto migla

Vis du rasos lašai

Per skruostą rieda,

Yra jų ir daugiau,

Kada apsidairai,

Matai ir artimųjų pėdas.

Jie eidavo greta,

O tu juos palikai -

Nespėjo šis pavasaris

Jau su visais, nespėjo...

Kiek ir miglos aplinkui -

Beržas verkia, o lašai,

Į žemę pažiūrėję,

Nusirita po vieną...

Gal ir bus lengviau

Nebesiūbuos jų vėjas...

Tik neliūdėk, jau neilgai -

Migla pakilo,

Saulė patekėjo...

Matai?Ir ši diena be vėjo.

Labanakt

Saulė akis užmerkė

Ir kasas išpynė,

Vakaruose užsižiebė

Vakarė pirmutinė,

Pasislėpė žiedai

Po skraiste purpurine.

Ko vėjas lėkdamas

Iš šio pasaulio neištrynė,

Susigūžė po sutemų migla -

Ne visada jam lengva

Žemės gyvastį prikėlus

Audra nugalėti,-

Ji amžina.

Dienos svarstyklės

Svyra, svyra, svyra,

Pasipila į Paukščių Taką

Žvaigždžių lietumi...

Labanakt, mano gintare,

Brangi gimtine,-

Ramybę sielos

Saugoju, myliu

Su tavimi kartu.

Meilės angelas

Mylėdama metus

Skaičiuoja saulė -

Skrenda drugelis prie gėlės,

Matydamas tik savo laimę,

Kad susirastų meilę,

O paskui palaimą...

Ir vėl mirtis lydės.

Žmogaus gyvenimas

Trunka kur kas ilgiau,

Bet meilė – tai akimirksnis,-

Kaip drugio ir gėlės...

Pasipuošė jaunystė

Sparnu Moters,–

Lyg aukštybių angelo,-

Nuvyto rudenį

Lieknas liemuo

Ir šokio sūkurys

Mažai tejaudina,

Praeis dar metai –

Atmintis tylės...

Piešinys

Gyvenimas žmogaus -

Didžiulis ratas,-

Lyg Mandala likimo,

Kurią vis pats pieši.

Praeina nuo gimimo metai

Ir viską jau regi,-

Kaip saulės apskritimą,-

Ji sukasi su tavimi...

Matai pasaulį savo akimis,

Kasmet vis pridedi po brūkšnį

Ar spalvą pakeiti,

Bet pats takelis pasilieka,

Kurį pasirenki ir nueini...

Tai - tavo piešinys.

Skiriu Anoland Guevara

Drambliai ir žmonės

Tauriausi iš visų -

Stipriausi ir meilingi -

Atsimenantys protėvių takus,

Kur jų net giminaičiai mirę,-

Sustoja prie kapų,

Kai jau pesliai

Akis jų iškapojo...

Ir traukia jie per dykumas

Tolyn tolyn keliu -

Taip vedasi vaikus

Pašaukdami į kovą

Su neganda gamtos,

Nuprausdami ir dulkes

Tik vienu straubliu...

Oi, kad šią jėgą,

Bet ir meilę

Dar turėtų žmonės...

Meilės paukščiai

Grįžtu prie meilės lobių,

Ką gamta padovanojo,

Ką Dievas davė

Ir palaimino -

Naktis, aušras,-

Ką žmonės kūrė,

Amžiais apdainavo

Ir sujungė kartų kartas...

Ką saulė pabučiavo,

Tavo karštos lūpos

Pasiėmė ir davė man,

Kad augtų sūnūs

O iš jų vaikaičiai,-

Taip skrenda į padangę

Balti meilės paukščiai

Iš mūsų meilės Tau.

Pakelk akis - tai tokia laimė

Pakilti meilėje- ne sau...